APIE AVIS, VILKUS IR AVIGANIUS
Iš knygos Apie Kovą (On Combat), pagal Lt. Col. Dave Grossman
„Garbė niekada nesensta, garbė džiugina ištisas kartas. Taip yra todėl, kad garbė yra tiesiog gynimas kilnių ir vertingų dalykų, kurie nusipelno būti ginami, net jei už tai tenka sumokėti didelę kainą. Šiais laikais tai gali būti visuomenės nepritarimas, vieša panieka, sunkumai, persekiojimai, arba, kaip visada, netgi pati mirtis.
Išlieka klausimas: „Ką verta ginti? Dėl ko verta mirti? Dėl ko verta gyventi?“
– William J. Bennett
paskaitoje, skirtoje JAV Jūrų laivyno akademijai
Lapkričio 24, 1997
Vienas Vietnamo karo veteranas, senas atsistatydinęs pulkininkas, kartą man pasakė: „Dauguma žmonių mūsų visuomenėje yra avys. Jos yra mielos, švelnios, produktyvios būtybes, kurios viena kitą sužeidžia tik per atsitiktinumą.” Tai tiesa. Atminkime, kad 100 000 gyventojų per metus tenka šešios žmogžudystės, o sunkinamųjų užpuolimų tūkstančiui gyventojų per metus tenka keturi. Vadinasi, didžioji dalis amerikiečių yra nelinkę skriausti vienas kito.
Pasak kai kurių apskaičiavimų, du milijonai amerikiečių kiekvienais metais tampa smurtinių nusikaltimų aukomis. Tai tragiškas, sukrečiantis skaičius, kuris galbūt taps visų laikų smurtinių nusikaltimų rekordu. Tačiau amerikiečių yra beveik 300 milijonų, vadinasi, šansas tapti smurtinio nusikaltimo auka yra žymiai mažesnis nei vienas iš šimto bet kuriais metais. Be to, kadangi daugumą smurtinių nusikaltimų atlieka pakartotinai vis tie patys asmenys, tikrasis smurtaujančių piliečių skaičius yra žymiai mažesnis už du milijonus.
Taip, tai yra paradoksas, ir mes turime sugebėti suprasti abi situacijos puses. Galbūt gyvename pačiais žiauriausiais laikais, bet smurtas vis tiek yra nepaprastai retas. Taip yra todėl, kad dauguma piliečių yra malonūs, padorūs žmonės, nepajėgūs nuskriausti vieni kitus, išskyrus atsitiktinumą arba kraštutinai juos išprovokavus. Jie yra avys.
Neturiu omenyje nieko bloga, vadindamas juos avimis. Palyginsiu tai su gražiu mėlynu liepsnelės kiaušiniu. Viduje jis yra minkštas ir glitus, bet vieną dieną iš jo išaugs kažkas nuostabaus. Bet kiaušinis negali išgyventi be savo kieto mėlyno lukšto. Policijos pareigūnai, kareiviai ir kiti kovotojai yra kaip tas lukštas, ir vieną dieną iš jų ginamos civilizacijos išaugs kažkas nuostabaus. Bet dabar reikalingi kariai, apsaugantys avis nuo grobuonių.
„Taip pat yra ir vilkų, – pasakė senasis karo veteranas, – o vilkai maitinasi avimis be jokio pasigailėjimo.” Ar tu tiki, kad kažkur yra vilkų, kurie maitinsis bandomis be jokio pasigailėjimo? Gali būti tuo tikras. Šiame pasaulyje yra blogų žmonių, kurie sugeba atlikti blogus darbelius. Tą akimirką, kai tai užmiršti, arba apsimeti, kad taip nėra, tampi avimi. Neigimas nesuteikia jokio saugumo.
„Taip pat yra ir aviganiai, – jis tęsė toliau, – ir aš esu vienas is aviganių. Gyvenu tam, kad apsaugočiau bandą ir stočiau priešais vilką.” Arba, kaip rašoma viename įstatymo priežiūros stende Kalifornijos mieste, „Mes įbauginame tuos, kurie įbaugina kitus.”
Jeigu nesugebi smurtauti, tada esi sveikas našus pilietis: avis. Jei sugebi smurtauti ir neužjauti savo bendrapiliečių, tada aiškiai esi agresyvus sociopatas: vilkas. Bet jeigu tu sugebi smurtauti, bet stipriai myli savo bendrapiliečius? Tada esi aviganis, karys, tas, kuris eina didvyrio keliu. Tas, kuris gali įžengti į patį tamsos centrą, į visuotinę žmonijos fobiją, ir išeiti iš ten gyvas ir sveikas.
Agresijos dovana
„Kas vyksta aplink tave, yra niekas, palyginti su tuo, kas vyksta tavyje…”
– Ralph Waldo Emerson
Visi esame kuo nors apdovanoti. Vieni žmonės turi mokslo dovaną, kiti – meno gabumų. O kariai apdovanoti agresija. Jie nepiktnaudžiauja ja daugiau nei daktaras savo gydymo menu, jie siekia galimybės panaudoti savo talentą, kad padėtų kitiems. Šie žmonės, palaimintieji agresijos dovana ir meile kitiems, yra mūsų aviganiai. Jie yra mūsų kariai.
Vienas policininkas, sudalyvavęs vienoje mano „Neperšaunamo Proto“ (Bulletproof Mind) treniruočių, man parašė štai ką:
„Noriu padėkoti jums, kad galiausiai nušvietėte tai, kodėl galiu daryti tai, ką darau. Visada žinojau, dėl ko tai darau. Myliu savo [piliečius], net ir bloguosius, ir turiu talentą, kurį galiu padovanoti savo bendruomenei. Tačiau negalėjau tiksliai pasakyti, kodėl galėjau bristi per chaosą, kraują, liūdesį, mėgindamas nukreipti visa tai į gerą, ir išeiti į kitą pusę…”
Leiskite man išplėsti šio seno kareivio pateiktą puikų avių, vilkų ir aviganių modelį. Mes žinome, kad avys gyvena neigdamos; todėl jos ir yra avys. Jos nenori tikėti, kad pasaulyje egzistuoja blogis. Jos gali priimti faktą, kad gali įsižiebti gaisrai, todėl jos nori turėti ugnies gesintuvus, automatines gesinimo sistemas, gaisrinę signalizaciją ir avarinius išėjimus gaisro atveju savo vaikų mokyklose. Bet daugumą iš jų piktina idėja jų vaiko mokykloje įdarbinti ginkluotą policijos pareigūną. Yra daugybę kartų didesnė tikimybė, kad mūsų vaikus užmuš, ir tūkstančius kartų didesnė tikimybė, kad jie bus rimtai sužeisti per smurtinę veiklą mokykloje nei per gaisrą, kuris gali įsiplieksti mokykloje, bet vienintelis avies atsakymas į smurto galimybę – neigimas. Idėja, kad kažkas ateis užmušti ar nuskriausti jų vaikų, yra tiesiog per sunkiai suvokiama, tad jos pasirenka neigimo kelią.
Avys paprastai nemėgsta aviganio. Jis yra labai panašus į vilką. Jis turi iltis ir sugeba smurtauti. Skirtumas yra tas, kad aviganis neturi, negali sužeisti ir niekada nesužeis avies. Kiekvienas aviganis, kuris tyčia sužeis kukliausią ėriuką, bus nubaustas ir pašalintas. Pasaulis negali būti kitoks, bent jau ne demokratiškasis ar tokioje respublikoje kaip mūsų.
Visgi aviganis kelia nerimą avims. Jis pastovus priminimas, kad žemėje yra vilkų. Jos norėtų, kad jis neaiškintų, kur joms eiti, neduotų eismo nuobaudų ar nestovėtų pasiruošęs mūsų aerouostuose su kamufliažine apranga, laikydamas rankose M–16. Avims labiau patiktų grynuosius įsikandęs aviganis, persidažęs baltai ir mekenantis.
Kol pasirodo vilkas. Tada visa banda bando desperatiškai pasislėpti už vienišo aviganio. Kaip sakė Kiplingas savo eilėraštyje apie eilinį britų karį:
Tuo tarpu eilini, šitą, eilini, tą, „Eilini, atsilik“,
Bet vos užuodžiame pavojų, „Prašom eiti pirmyn, sere“,
Užuodžiame pavojų, vaikinai, užuodžiame pavojų,
O, „Prašom eiti pirmyn , sere“, kai užuodžiame pavojų
Columbine vidurinės mokyklos mokiniai, tapę aukomis, buvo dideli ir kieti, ir įprastomis aplinkybėmis jie nebūtų skyrę nė akimirkos savo dienos laiko policijos pareigūnui. Jie nebuvo blogi vaikai; tiesiog jie neturėjo ką pasakyti mentui. Tačiau kada mokykla buvo užpulta, o SWAT (Greitojo reagavimo būrio) komandos „valė“ klases ir koridorius, pareigūnams teko fiziškai plėšti nuo savęs prilipusius bei raudančius vaikus. Štai ką jaučia ėriukai savo aviganiui, esant vilkui prie durų. Pažiūrėkit, kas pasidarė po rugsėjo 11, 2001, kada vilkas smarkiai pabeldė į duris. Ar prisimenate, kaip Amerika po šio įvykio labiau nei bet kada ėmė jausti visai kitus jausmus savo įstatymų sergėtojams ir kariniui personalui? Prisimenate, kiek kartų girdėjote žodį didvyris?
Supraskite, kad aviganis neturi jokio dorovinio pranašumo; tiesiog jūs pasirenkate jais būti. Taip pat supraskite, kad aviganis yra keistas padaras: jis visada šniukštinėja aplink išorines ribas, uodžia vėjelį, loja išgirdęs nakties susidūrimus ir trokšta doro mūšio. Taip, jauni aviganiai trokšta doro mūšio. Senieji aviganiai yra truputėlį senesni ir išmintingesni, bet kai reikia, jie kartu su jaunaisiais keliauja link pokšinčių šautuvų.
Štai kaip avys ir aviganiai masto skirtingai. Avys apsimeta, kad vilkas niekada neateis, o aviganis kaip tik gyvena tikėdamasis tos dienos. Po išpuolių rugsėjo 11, 2001, dauguma avių, tai yra, dauguma Amerikos piliečių, sakė: “Ačiū Dievui, aš nebuvau viename iš tų lėktuvų.” Aviganiai, t.y. kariai, sakė: „Brangus Dieve, kaip gaila, kad nebuvau viename iš tų lėktuvų. Galbūt būčiau kažką pakeitęs”. Kai tu iš tiesų pavirsti į kari ir iš tikrujų įdedi širdį į kario gyvenimą, tu nori būti ten. Tu nori galėti kažką pakeisti.
Nors aviganis neturi jokio dorovinio pranašumo, karys turi vieną pranašumą. Tik vieną. Jis sugeba išgyventi ir klestėti aplinkoje, kuri sunaikintų 98 procentus populiacijos.
Prieš kelerius metus buvo atliktas žmonių, nuteistų už smurtinius nusikaltimus, tyrimas. Šie kaliniai buvo kalėjime už rimtus, grobuoniškus smurto veiksmus: užpuolimus, žmogžudystes ir įstatymo sergėtojų nužudymus. Didžioji dauguma sakė, kad jie tiksliai išsirinkdavo aukas pagal kūno kalbą: velkamas kojas, pasyvų elgesį ir budrumo trūkumą. Jie pasirinkdavo savo aukas taip, kaip tai daro liūtai ir tigrai Afrikoje, kai pasirenka vieną iš bandos, kuris mažiausiai sugebės apsiginti.
Vis dėl to, kai potenciali auka duodavo ženklą, rodantį, kad ji lengvai nepasiduos, kaliniai sakė, jog jie pasišalindavo tolyn. Jeigu kaliniai jausdavo, kad taikinys yra „kontrgrobuonis“, tai yra, aviganis, jie kaip mat palikdavo jį ramybėje, nebent neturėdavo kito pasirinkimo, tik prasidėti.
Vienas policijos pareigūnas pasakojo, kad jis į darbą kiekvieną dieną vykdavo metro traukiniu. Vieną dieną, kaip ir eilinę kiekvieną dieną, jis stovėjo vagone, pilname žmonių, apsirengęs mėlynais džinsasis, trumparankoviais marškinėliais ir švarku, laikėsi už strypo ir skaitė knygą. Vienoje iš stotelių įlipo du gatvės kietuoliai, rėkavo, keikėsi ir darė visokias bjaurastis, kad tik įbaugintų kitus keleivius. Pareigūnas toliau skaitė savo knygą, nors budria akimi stebėjo du chuliganus, einančius praėjimu ir apkalbančius moteriškos lyties atstoves bei užkliudančius stovinčius vyrus pečiais.
Jiems prisiartinus prie pareigūno, jis nuleido savo romaną ir įbedė į juos žvilgsnį. „Turi problemų, žmogau?”,– paklausė vienas intelekto nesužalotas chuliganas. „Manai, kad tu čia kietas ar ką?”,– paklausė kitas, aiškiai užgautas to, kad šis jų nevengia.
„Tiesą sakant, aš ir esu kietas”,– ramiai, šaltu žvilgsniu žvelgdamas atsakė pareigūnas.
Tiedu ilgai į jį žiūrėjo, ir, netarę nė žodžio, apsisuko ir grįžo praėjimu atgal, toliau tyčiodamiesi iš kitų keleivių – avių.
Gal kai kuriems žmonėms lemta būti avimis, o kiti gali būti genetiškai tinkami tapti vilkais arba aviganiais. Bet aš tikiu, kad dauguma žmonių gali pasirinkti, kuo jie nori būti, ir aš didžiuojuosi, galėdamas pasakyti, kad vis daugiau amerikiečių pasirenka tapti aviganiais.
Praėjus septyniems mėnesiams po rugsėjo 11, 2001, Toddas Beameris buvo pagerbtas savo gimtajame Krenberio miestelyje, Niu Džersyje. Kiek pamenate, Toddas buvo žmogus, skridęs 93 reisu (Flight 93) virš Pensilvanijos, kuris savo mobiliuoju telefonu sugebėjo perspėti operatorių iš United Airlines ir pranešti apie lėktuvo užgrobimą. Jam sužinojus apie kitus tris keleivinius lėktuvus, kurie buvo panaudoti kaip ginklai, Toddas numetė savo telefoną ir ištarė žodžius „Laikas veikti“, kurie, valdžios manymu, buvo signalas kitiems keleiviams stoti prieš lėktuvą užgrobusius teroristus. Per vieną valandą keleiviai pasikeitė – sportininkai, verslininkai ir tėvai,– iš avių virto aviganiais ir kartu kovėsi prieš vilkus, galų gale išgelbėdami nežinomą skaičių žmonių ant žemės.
„Ar tu bent jau nutuoki, kaip būtų buvę sunku sugyventi su savimi po šito?”
„Sąžiningas žmogus negali būti saugus, nebent tikėtų visu galimu piktų žmonių blogiu.“
Edmund Burke
Prisiminimai apie Prancūzijos revoliuciją
Štai yra dalykas, kurį aš norėčiau pabrėžti, ypač tiems tūkstančiams policijos pareigūnų bei kareivių, kuriems sakau kalbas kasmet. Gamtoje tikros avys jau gimsta avimis. Taip pat gimsta ir aviganiai, ir vilkai. Jie neturėjo kito pasirinkimo. Bet tu nesi padaras. Kaip žmogus, tu gali būti kuo tik nori. Tai sąmoningas, moralinis sprendimas.
Jeigu nori būti avimi, tada gali būti avimi ir tai bus gerai, bet turi suprasti, kokią kainą už tai moki. Kai ateis vilkas, tu ir tavo mylimieji mirs, jeigu šalia jūsų nebus aviganio, kuris galėtų jus apginti. Jeigu nori būti vilku – gali būti, bet aviganiai tave medžios, ir tu niekada neturėsi poilsio, saugumo, pasitikėjimo arba meilės. Bet jeigu tu nori būti aviganiu ir eiti kario keliu, tada tu turi priimti sąmoningą ir moralų sprendimą kiekvieną dieną atsiduoti, pasirengti ir pasiruošti klestėti tomis nuodingomis, naikinančiomis akimirkomis, kai vilkas ateis ir pasibels į duris.
Pavyzdžiui, dauguma pareigūnų nešasi savo ginklus į bažnyčią. Jie yra gerai paslėpti specialiai tam skirtuose dėkluose ant šlaunies, po švarku, po diržu. Kiekvieną kartą tau atliekant kokios nors formos religines apeigas, yra labai didelė tikimybė, kad policijos pareigūnas tarp tikinčiųjų turi ginklą. Niekada nesužinosi, ar yra toks žmogus per pamaldas, kol nepasirodys vilkas, pasiruošęs išžudyti jus ir jūsų mylimuosius.
Aš treniravau grupę policijos pareigūnų Teksase, ir per pertrauką vienas iš pareigūnų paklausė savo draugo, ar jis kada nors nešėsi savo ginklą į bažnyčią. Tas pareigūnas atsakė: „Aš niekada nebūsiu pagautas be savo ginklo bažnyčioje“. Aš paklausiau, kodėl jis toks užtikrintas, ir jis atsakė man pažinojęs policijos pareigūną, dalyvavusį Ft.Worth bažnyčios žudynėse Teksase, 1999 m. Tame incidente protiškai atsilikęs žmogus įėjo į bažnyčią ir nušovė 14 žmonių. Jis pasakė, kad tas pareigūnas tikėjo, jog jis galėjo išsaugoti kiekvieną gyvybę tą dieną, jeigu tik jis būtų pasiėmęs savo ginklą. Jo paties sūnus buvo nušautas, ir visa, ką jis galėjo padaryti, tai kristi ant berniuko kūno ir laukti mirties. Tas faras pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Ar tu bent jau nutuoki, kaip būtų buvę sunku sugyventi su savimi po šito?“
Vieni žmonės būtų sukrėsti, jeigu jie sužinotų, kad šis policijos pareigūnas nešiojasi ginklą į bažnyčią. Jie galbūt išvadintų jį paranojiku ir greičiausiai paniekintų jį. Vis dėlto, tie patys žmonės būtų įsiutę ir prašytų, kad „galvos kristų“, jeigu išsiaiškintų, kad oro pagalvės jų mašinose yra su trūkumais, gesintuvai ar gaisro signalizacija jų vaikų mokyklose neveikia. Jie gali primti faktą, kad gaisrai ir eismo įvykiai gali įvykti, ir kad apsaugos priemonės prieš juos privalo būti. Tačiau jų vienintelis atsakas į vilką yra neigimas, ir per dažnai jų atsakas į aviganius yra panieka. Bet aviganis tyliai savęs klausia: „Ar tu bent jau nutuoki, kaip sunku būtų sugyventi su savimi, jeigu tavo mylimi žmonės būtų užpulti ir nužudyti, o tu turėtum bejėgiškai stovėti, nes buvai nepasiruošęs tai dienai?“
Karys privalo išvalyti neigimą iš savo mąstymo. Treneris Bob Lindsey, žymus įstatymo sergėtojų treneris, sako, kad karys turi treniruoti mąstymą „kai/tada“, o ne „jeigu/kai“. Užuot sakęs: „Jeigu tai įvyks, aš imsiuosi veiksmų“, karys sako: „Kai tai nutiks, aš būsiu pasiruošęs“.
Neigimas verčia žmones avimis. Avis kova psichologiškai sunaikina, nes jų vienintelis gynybos būdas yra neigimas, kuris duoda priešingus rezultatus ir yra pragaištingas – pasirodžius vilkui, jas apima baimė, bejėgiškumas ir siaubas.
Neigimas užmuša jus dukart. Vieną kartą, tiesos akimirką, kai nesate fiziškai pasiruošęs: Tu neatsinešei savo ginklo; tu nesitreniravai. Tavo vienintelė gynyba buvo troškimais grįstas mąstymas. Viltis nėra strategija. Neigimas užmuša tave antrą kartą, nes, net jeigu tu fiziškai išgyveni, tu esi psichologiškai sugniuždytas baimės, bejėgiškumo, siaubo ir gėdos, išmušus tiesos valandą.
Chuck Yeager, garsus lakūnas bandytojas, pirmasis žmogus, skridęs greičiau už garsą, sako žinojęs, kad gali mirti. Jis neneigė. Jis sau neleido neigimo prabangos. Susitaikymas su realybe gali sukelti baimę, bet tai yra sveika, kontroliuojama baimė, kuri išlaiko tave gyvą:
„Aš visada bijojau mirti. Visada. Mano baimė mane privertė išmokti viską, ką galėjau, apie savo lėktuvą ir avarinį inventorių, ir ji privertė mane skristi pagarbiai savo lėktuvu, visada būti pasirengusiam lakūno kabinoje.“
Brigados vadas generolas Chuck Yeager
Yeager, Autobiografija
Gavin de Becker štai kaip apibūdina tai „Bijokite mažiau“, savo nuostabioje knygoje, parašytoje po rugsėjo 11–osios, ją reikėtų perskaityti visiems, bandantiems susitaikyti su dabartine pasaulio situacija:
„…neigimas gali gundyti, bet jis turi klastingą šalutinį poveikį. Nors neigėjai mąno, kad jie gauna proto ramybę, sakydami, kad taip nėra, kritimas, kurį jie pajunta, susidūrę su nauju smurtu, sukelia dar didesnį nerimą. Neigimas yra taupyk–dabar–mokėk–vėliau schema, kontraktas, parašytas mažu šriftu, nes ilgame laikotarpyje neigiantis žmogus tam tikrame lygmenyje žino tiesą.“
Taigi karys privalo siekti pasipriešinti neigimui visuose gyvenimo aspektuose ir pasiruošti dienai, kai blogis ateis.
Jeigu tu esi karys, kuriam legaliai leista nešiotis ginklą, o į lauką išeini be to ginklo, tada tu tampi avimi, apsimesdamas, kad blogas žmogus šiandien neateis. Niekas negali būti „įsijungęs“ visą gyvenimą dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Bet jeigu tau leista nešiotis ginklą, ir tu išeini į lauką be jo, tiesiog giliai įkvėpk ir pasakyk sau štai ką… „Meee“.
Būti avimi ar aviganiu nėra taip–ne dichotomija. Tai nėra „viskas arba nieko“, „arba–arba“ pasirinkimas. Tai masto klausimas vientisoje ištisumoje. Vienoje pusėje yra apgailėtina, žolę rupšnojanti avis, o kitoje pusėje yra stipriausias karys. Vos keli žmonės egzistuoja pilnai vienoje ar kitoje pusėje. Dauguma mūsų gyvena kažkur tarp tų dviejų pusių. Nuo rugsėjo vienuoliktosios beveik visi amerikiečiai pakilo per žingsnį aukštyn toje ištisumoje, toliau nuo neigimo. Avys žengė kelis žingsnius į priekį, geriau suprasdamos ir įvertindamos savo karius, o kariai ėmė žiūrėti į savo darbą daug rimčiau. Tai, kokiu mastu judi viršun ta ištisuma tolyn nuo avių ir neigimo, yra mastas, rodantis, kiek tu ir tavo artimieji išgyvens tiesos akimirką fiziškai ir psichologiškai.
Įkelta iš: http://www.fightclub.lt/content/view/1114/90/